Džeinė Bolein, Ročesteris 1539 m. gruodžio 31 d.

Po pietų kieme rengiamos buliaus pjudynės, ir ledi Ana nulydima prie lango į kiemą, kur geriausiai matyti. Vos tik lange pasirodo busimoji karalienė, apačioje nuošia džiaugsmingo pasveikinimo banga, nors vyrai laiko šunis ir praprastai tokiu metu retas prasčiokas domisi kuo nors daugiau nei lažybos. Ana šypsosi ir moja jiems. Jai visuomet lengva su paprastais žmonėmis, ir šie už tai ją mėgsta. Kur bevažiuotume, ji visuomet šypsosi pasitikti išėjusiems žmonėms, siunčia oro bučinius gėlių puokšteles į jos neštuvus mėtantiems vaikams. Tai anglus stebina. Nuo Katerinos Aragonietės laikų neturėjome karalienės, kuri šypsotųsi ir būtų maloni paprastiems žmonėms. Po Katerinos Aragonietės Anglija negalėjo džiaugtis nauja užsieniete princese. Be jokios abejonės, Ana Klevietė ilgainiui išmoks laisvai elgtis ir rūmuose.

Aš stoviu iš vieno šono, vienas iš jos draugų vokiečių — iš kito, kad galėtų išversti, kas sakoma. Lordas Lailas irgi ten, kaip ir arkivyskupas Kranmeris. Jis, žinoma, stengiasi būti labai malonus. Ji — Kromvelio kandidatė, taigi potenciali jo priešė. Bet labiausiai dvasininkas bijo, jog karalius, parsivežęs liuteronę žmoną, vėl grįš prie ankstesnių Bažnyčios tradicijų.

Dalis dvariškių prilipę prie langų laukia reginio, dalis tyliai kuždasi kambario gale. Aš per toli, kad girdėčiau, apie ką šnekama, bet neabejoju, jog ledi Braun ne vienintelė mano, kad ledi Ana nėra tinkama užimti šį svarbų postą, nors buvo pakviesta. Dvariškiai teisia ją už drovumą ir nekalbumą. Niekina už jos drabužius ir juokiasi, kad vokietė nemoka nei šokti, nei dainuoti, nei groti liutnia. Dvaras žiaurus, pasišventęs lengvabūdiškoms pramogoms, tad ji — lengvas taikinys sarkazmui. Kas bus toliau? Ana su karaliumi netrukus susituoks. O santuokai niekas negali sukliudyti. Juk Henrikas negali išsiųsti jos namo, apkaltinęs nešiojus pernelyg sunkų gobtuvą? Juk netgi karalius to negali? Netgi šitas karalius? Tada Kromvelio sutartis būtų suplėšyta į skutelius, o jis pats pasmerktas, Anglija, nusigręžus protestantams, liktų be sąjungininkų prieš Prancūziją ir Ispaniją. Aš neabejoju, kad karalius taip nerizikuos. Tik man sunku įsivaizduoti, kaip jie gyvens.

Apačioje, kieme, tarnai ruošiasi paleisti bulių. Prižiūrėtojas nukabina virvę nuo žiedo gyvulio nosyje, paknopstom neria jam iš kelio, persirita per tvorą, o vyrai, susėdę ant medinių suolų, pašoka ir ima šaukti statomas sumas. Jautis — stambus galvijas masyviais pečiais ir stora, bjauria galva. Jis sukiojasi, seka šunis mažomis akytėmis. Nė vienas šuo neskuba pulti pirmas, jie išsigandę varžovo jėgos ir nirto.

Man ima trūkti kvapo. Nemačiau buliaus pjudynių nuo paskutinio apsilankymo rūmuose, pamiršau tą laukinį jaudulį, apimantį matant skalijančius šunis ir stambų gyvulį, kurį jie paties. Retai kada pasitaiko toks didžiulis jautis randuotu nuo ankstesnių kovų snukiu ir beveik nedildytais ragais. Sūnys laikosi atstu ir skardžiai skalija. Bulius sukiojasi į šalis, grasina jiems ragais, ir šunys sustoja į ratą aplinkui jį.

Vienas neišlaikęs puola, bulius staigiai, ko nesitikėtum iš tokio didelio galvijo, grybšteli ragais pažeme sukdamasis, ir mes išgirstame klyksmą, labai primenantį žmogaus, kai ragai, laužydami kaulus, susminga į šunį. Vargšelis tyso parblokštas ant žemės ir neįstengia nušliaužti, inkščia it kūdikis, o jautis stovi virš jo nuleidęs galvą ir trina jį savo galingu ragu.

Pasijuntu, kad šaukiu. Dėl šuns ar dėl buliaus, negaliu pasakyti. Žvirgždą nudažė nelaimėlio kraujas, bet dabar jautį pulti gali kiti šunys. Antrasis kaipmat pasinaudoja tuo ir įsisega jam į ausį. Gyvulys sukasi, tačiau dar vienas skalikas pakimba dantimis įsikirtęs į gerklę, ir fakelų šviesoje blyksteli iššiepti jo dantys. Bulius pirmą kartą sumauroja, ir visos damos, neišskiriant manęs, suklykia. Dabar jau visi dvariškiai metasi prie langų, kur bulius pamuisto galvą, šunys nukrinta ir vienas iš jų sustaugia iš įniršio.

Aš drebėdama raginu šunis. Pirmyn! Noriu daugiau, noriu pamatyti viską, o Ana šalimais juokiasi, ji taip pat susijaudinusi, rodo į kraujuojančią buliaus ausį, o aš linksiu ir sakau: „Jis toks įsiutęs! Tikrai visus ištaškys!” Ir staiga storas, prakaitu, vynu ir arkliais dvokiantis nepažįstamasis prasibrauna pro mane ir taręs ledi Anai: „Linkėjimai nuo Anglijos karaliaus” pabučiuoja ją visa burna.

Aš pasisuku kviesti sargybinių. Šis senis beveik penkiasdešimties, gali tikti Anai į tėvus. Ji iš karto pamano, kad čia koks įkaušęs juokdarys, sugebėjęs prasmukti į jos kambarį. Ji sveikinosi su šimtais, tūkstančiais vyrų šypsodamasi, tiesdama ranką, o šitas tipas su raiba kepure, užsitraukęs gobtuvą ant galvos, drįsta prieiti ir spausti savo seilėtą burną prie jos.

Bet aš užgniaužiu savo šūksnį, išvydusi to storžievio ūgį ir palydovus panašiomis kepurėmis. Iškart pažįstu karalių. Tą akimirką, lyg įvykus stebuklui, jis neatrodo senas, storas ir koktus. Vos tik suprantu, kad tai karalius, išvystu princą, kokį visuomet matydavau, tą, kuris buvo vadinamas gražiausiu princu Kristaus karalystėje, kurį pati kadaise buvau įsimylėjusi. Čia Henrikas, Anglijos karalius, vienas iš galingiausių pasaulio žmonių, šokėjas, muzikantas, sportininkas, riteris, meilužis. Tai anglų dvaro stabas, tvirtas kaip jautis rūmų kieme, pavojingas, kaip sužeistas bulius, pasiryžęs sunaikinti bet ką, kas pasipainios po kojomis.

Aš nenusilenkiu, nes karalius persirengęs. Iš pačios Katerinos Aragonietės išmokau, jog persirengusio Henriko pažinti negalima. Jis mėgsta nusitraukti kaukę ir klausytis visų aikčiojimų, kad jie nė neįtarę, kas tas gražus nepažįstamasis, mėgautis tuo, jog visus sužavėjo asmeninėmis savybėmis, o ne kad yra mūsų nuostabus jaunasis karalius.

Taigi, kadangi aš negaliu įspėti ledi Anos, scena mūsų galerijoje nenusileidžia kruvinoms pjautynėms apačioje, kieme. Ana, dviem tvirtomis rankomis įsirėmusi į storą krūtinę, atstumia jį. Jos veidas, kartais toks nuobodus ir bejausmis, dega raudoniu. Ji yra kukli moteris, nekalta mergina, todėl yra pasibaisėjusi, kad vyras galėjo šitaip prieiti ir ją įžeisti. Ji nusitrina ranka jo bučinį nuo veido. Tada, — o siaube! — pasisukusi spjauna seiles iš burnos. Pasako kažką vokiškai, ko nereikia versti, nes tai akivaizdus keiksmas drįsusiam ją paliesti, pūsti savo vynu pradvisusį kvapą jai į veidą prasčiokui.

Henrikas, didis karalius, sverdėdamas traukiasi, kone nuvirsta sutriuškintas jos paniekos. Gyvenime jo nėra atstūmusi jokia moteris. Jokios moters veide jis nėra matęs kitos išraiškos, kaip tik aistrą ir pritarimą. Jis priblokštas. Nukakusiame Anos veide ir spindinčiose, pasipiktinusiose akyse jis išvysta pirmą sąžiningą nuomonę apie save. Siaubingą, akinančią akimirką jis suvokia save tokį, koks yra iš tikro: senį, seniai nužydėjusį, nebegražų, nebegeidžiamą vyrą, kurį jauna moteris šiurkščiai atstums nuo savęs, nes nepakęs jo tvaiko, nepakęs jo prisilietimo.

Henrikas lošteli, lyg gavęs mirtiną smūgį į veidą, į širdį. Nebuvau jo tokio mačiusi. Už apstulbusio, sudribusio veido kone matau lekiančias mintis. Staigų suvokimą, kad jis nėra gražuolis, suvokimą, kad nėra geidžiamas, kad yra senas, ligotas ir viena koja karste. Jis nebėra gražiausias krikščionių princas, jis yra kvailas senis, manantis, jog užsimaukšlinęs kepurę ir gobtuvą gali pulti prie dvidešimt ketverių metų merginos, o ši susižavės dailiu nepažįstamuoju ir įsimylės, pati to nežinodama, karalių.

Jis sukrėstas iki sielos gelmių ir suglumęs kaip kvėštelėjęs senelis atrodo kvailas. Ledi Ana atrodo didingai. Ji išsitiesusi visu ūgiu, pikta, galinga, kovoja dėl savo orumo ir nulydi jį tokiu žvilgsniu, kokiu gujamas iš dvaro žmogus, apie kurį daugiau niekas nenori žinoti.

— Palikite mane, — taria ji ryškiu vokišku akcentu, tada atsuka jam petį, lyg norėtų dar kartą stumtelėti.

Ji apsidairo, ieškodama sargybinio, kad suimtų tą įsibrovėlį, ir tik dabar pastebi, jog niekas nešoka jai padėti. Mes visi išsigandę, nežinome, ką pasakyti ar padaryti, kad ištaisytume tą situaciją: ledi Ana įsiutusi, karalius sutryptas ir patiestas prieš mus visus. Tiesa apie karaliaus amžių ir sukriošimą staiga tampa skausmingai, neatleistinai akivaizdi. Lordas Saufhemptonas žengia į priekį, bet neranda ką pasakyti. Ledi Lail spitrija į mane, ir aš matau jos veide savo šoko atspindį. Ši akimirka tokia kebli, kad mes, įgudę meilikautojai, dvariškiai, melagiai, visi pristingame žodžių. Pasaulis, kurį trisdešimt metų statėme aplink nesenstantį, amžinai jauną, neatsispiriamai geidžiamą princą, subyrėjo į šukes. Ir tai padarė moteris, kurios nė vienas negerbiame.

Henrikas tyliai apsisuka, sulinkus dvokiančiai kojai vos nesuklumpa, o Katerina Hovard, ta gudri, gudri mergiotė užgniaužia susižavėjimo šūksnį ir klausia jo: „O! Atleiskite man, sere! Aš pati rūmuose naujokė, nepažįstamoji kaip jūs. Ar galiu paklausti... kas jūs toks? Kuo jūs vardu?”